Skip to content

Šiauškim iš ES, tai bent NATO liksim.

Vakar, Europos Parlamente, kultūrinio marksizmo atmatos, pasivadinusios save „liberalais“, iš esmės nutarė naikinti NATO Euromarksizmo Sąjungoje. Europos Parlamentas ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto […]

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.
Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.

Continue reading

D. Brin: „Ilgalaikėje perspektyvoje visada laimi optimistai“

David Brin. Adomo Rutkausko nuotr.
David Brin. Adomo Rutkausko nuotr.
Autoriai:
Adomas Rutkauskas (NK.lt),
Simonas Bendžius (LRT)
Data: 2013.10.07
David Brin - "Išaukštinimo karas|
David Brin – „Išaukštinimo karas“

Davidas Brinas – astrofizikas, futuristas, mokslinės fantastikos rašytojas, kurį konsultuoti kviečia NASA, JAV Gynybos departamentas, CŽA ir „Google“. Kol kas vienintelė rašytojo į lietuvių kalbą išleista knyga — „Išaukštinimo karas“ (angl. „Uplift War“, lietuvių kalba dviem tomais išleido leidykla „Eridanas“) — svarsto įdomią bioinžinerinę ir etinę problemą: kas, jei šiek tiek stumtelėtume pačių protingiausių po savęs gyvūnų evoliuciją ir paverstume šimpanzes bei delfinus mąstančiais, kalbančiais — ir net į kosmosą išskrendančiais — padarais?

Pagal postapokaliptinį rašytojo apsakymą „Laiškanešys“ Kevinas Costneris taip pat yra pastatęs  to paties pavadinimo filmą.

Davidas Brinas dalyvavo Vilniuje vykusiame „ICS 2013“ renginyje, o po jo skyrė valandą susitikimui su žurnalistais. Čia ir pateikiame pokalbį kuriame dalyvavo D. Brinas, „Lietuvos radijo“, Ekonomika.lt ir „Naujosios komunikacijos“ žurnalistai.

Continue reading

Naktis, pakeitusi mano gyvenimą

Šį tekstą parašė vienas senas mano draugas. Senas, seniai nematytas, nuostabus ir talentingas žmogus. Tą naktį, Sausio 13, jis buvo prie bokšto. Anuomet aš jo nepažinojau – buvau kažkiek vyresnis, stovėjau tą naktį prie Vyriausybės. O jis kažkur ten, prie Bokšto. O dar paskui mes susipažinome, buvome daug metų pažįstamais ir kažkaip nei negalvojom apie tai, kas buvo anuomet, Sausio 13. Neseniai tik apie tai pakalbėjome.

Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis - kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas - kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.
Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis – kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas – kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Tuose įvykiuose Laisvę gynė daugybė tūkstančių žmonių – neįmanoma visų suskaičiuoti. Tiesiog žmonės eidavo. Eidavo paprastai – suprasdami, kad gali žūti ir supradami, kad tas sovietinis režimas yra toks klaikus, kad dėl Laisvės verta rizikuoti savo gyvybe. Verta, nes komunistinis režimas toks baisus, kad to negalima pavadinti gyvenimu.

Taip ir ėjo žmonės budėti. Daug tūkstančių. Nežinau, kiek žmonių išvis budėjo per tuos įvykius ir po jų. Vieni ateidavo dienomis, kiti – naktimis. Daugelis atvažiuodavo kuriam laikui pabudėti iš kitų miestų, miestelių, kaimų. Tur būt dešimtys tūkstančių, o gal ir daugiau, gal ir šimtatūkstantinis kiekis. Labai daug.

Paskui mes laimėjome, tiesiog laimėjome. SSRS subyrėjo, įvykiai baigėsi. Ir dabar kažkodėl nenorim to prisiminti. Kai kas iš mano pažįstamų psichologų sako, kad visi, kas budėjo anomis dienomis, pergyveno realią grėsmę savo gyvybėms, o tai reiškia, kad pas visus PTSD, kaip būna pas mūšiuose dalyvavusius karius – iš to ir užsisklendimas, ir nenoras kalbėti, ir nenoras prisiminti. Gal dėl to Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis – tiesiog kažkaip sunku, vat ir viskas.

Aš kartais parašau apie anas dienas, bet kaskart tenka peržengti kažkokią ribą. Ir mano draugas, parašęs apie savo naktį prie Bokšto, prašė, kad nerašyčiau jo vardo ir pavardės. Gal tai tiesiog pernelyg asmeniška. Paskaitykite – tai tiesiog taip, kaip ir vyko.

Išties mums reikia apie tai kalbėti. Kol mes tylime – visokie komunistai pasakoja, kaip tie, kas gynė Laisvę, patys naikino save. Šaudė į save nuo stogų, traiškė save tankais ir taip toliau. Kol mes tylime, tokie atmatos pila ant mūsų purvą. Todėl netylėkim. Kalbėkime apie tai.

Continue reading

Pasimelskime už besimeldžiančiuosius.

Žinot tą jausmą kai žiūri žinias ir per jas praneša, jog kur nors Tirolyje nuvirto traukinys nuo bėgių ir pranešėjas praneša, kad tuoj ekrane pasirodysiantis video yra neskirtas silpnų nervų […]

Mes negyvensime kaip škotai. Mums to ir nereikia.

Jūsų nuolankusis tarnas, pusę metų praleido Jungtinėje Karalystėje. Išvyko jis ieškodamas ne lengvesnio duonos kąsnio, bet iš idėjos, jog reikia leisti pailsėti nuo manęs žmonėms, kurie yra čia. Misija – […]

Vertas dėmesio kinas. Pirmoji dalis.

Aš labai daug mėgau rašyt apie šūdiną kiną tiek feisbūkėj, tiek čia. Sakoma, jog apie tai kas tave biesina rašyti yra lengviau. Aš tam išties pritariu. Daug juokingiau yra parašyti, […]

Lietuvai nereikia scenaristų.

Šiaip aš sugalvojau visai kitokį pavadinimą šiam savo įrašui. Įrašo pavadinimas beta versijoj buvo: „Nachuj Lietuvai tie scenaristai?“ bet kažkaip negražiai atrodytų toks pavadinimas, net blogo įrašui. Nežinau ar žinote […]

Dramos trikampiai ir homofobija

Man rodos, kad jau krūvą kartų esu sakęs, kad man gėjai ar ne gėjai – visiškai neįdomu. Tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas, kam jis jaučia potraukį. Ką kas nori, tą tas daro ir niekam neturėtų tai būti įdomu, kol tai nekabina kažko kito. Tiesą sakant, čia verta išvis vadovautis tokia taisykle: jei tai gali nebūti tavo reikalas, tai reiškia, kad tai ne tavo reikalas.

Kur vyksta kova, ten būna aukos, persekiotojai ir gelbėtojai. O tai jau išsyk man sukelia kai kurias mintis.
Kur vyksta kova, ten būna aukos, persekiotojai ir gelbėtojai. O tai jau išsyk man sukelia kai kurias mintis.

Visgi gaunasi kažkaip kitaip kartais – homoseksualai tampa kažkieno reikalu. Vat tada ir prasideda kova prieš kokią nors homopropagandą, vaivorykštinį sąmokslą ir taip toliau. Iš kitos pusės irgi gaunasi kova prieš kokius nors homofobus ar panašiai. Taip kažkieno tarpukojo reikalai ir kažkieno tarpukojo reikalais besidomintys tampa kažkokia keistai svarbia tema. Ir nelieka iš to nieko gero – visi tik susipjauna ir niekas nieko nelaimi.

Ponia Lidžita, kuri kaip Aušra Maldeikienė, kelia visiems disonansą, čia ėmė ir eilinį kartą įkalė disonanso vėl – parašė, kad labai baisu, nes Dovydas Pancerovas kažkodėl kreipėsi į Lidl, nes ten dirba Julius Panka, o Julius Panka yra homofobas ir netgi homofobiją skleidžiančius marškinėlius kažkokius platina. Todėl neaišku kokią teisę Julius Panka turi dirbti Lidl ir tegul Lidl čia pasiteisina ir taip toliau, o Dovydas Pancerovas yra blogis.

O paskui dar gavosi kažkoks keistas bardakas, kad ir iki manęs atėjo kokie tai kreipimaisi, kad aš parašyčiau apie viską. Kad aš irgi kažkaip imčiau ir sudalyvaučiau šitame visame bardake.

Huh. Vat čia imkim ir pertraukim viską. Ir pasižiūrėkime iš psichologinės pusės. Čia ryškiausiai viską parodytų Stephen Karpman aprašytas Dramos trikampis*. Tai aš jums parodysiu kas ir kaip ir tada jau gal daugiau manęs į bardakus jau neįtrauksite.

Continue reading

Pašnekėkim apie „Gautas iškvietimas“

Sveiki brangūs skaitytojai! Matot kaip energingai su jumis pasisveikinau? Šaunu. Kažkaip apie mentalias ligas ir gyvenimą su jomis nekyla ranka rašyt, tai ir nerašau, nes kas man uždraus nerašyt? Šiaip […]

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos