Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.
Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.
Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.
Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.
Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.
Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.
Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.
