Indraja Šalaviejūtė – mokslo sluoksniuose gerai žinoma tyrinėtoja, taikanti genų inžineriją savo darbe. Ji man dabar suteikė realiai didelę garbę paskelbti jos straipsnį mano bloge, ir tokia garbė žiurkėnams pasitaiko nedažnai. Ir dėl to aš čia noriu pridėti kad ir nereikšmingą ir neprasmingą, bet ir savo įžangą. Kad būtų dar daugiau visko.
Indrajos straipsnis yra apie labai paslaptingas, sunkiai atsekamas vienos iš sėkmingiausių, realiai nuostabiausių Lietuvos įmonių ištakas.
Aš tą institutą prisimenu visiškai kitokiais kontekstais, ir tie konktekstai susiję visai ne su tomis temomis, kurios čia kabinamos. Visų pirma, tame institute buvo viena iš pirmų ir pačių galingiausių Sąjūdžio grupių. Sklandė gandai, kad kai kurie iš tų mokslininkų buvo tokie drąsūs, kad atviru tekstu siuntinėdavo KGB darbuotojus ant X, Y ir dar kažkokio simbolio, o tie kagebistai palenkdavo galvas ir būtent ten, kur pasiųsti, ten ir nueidavo, nes žinodavo, kad nieko tiems mokslininkams negali padaryti.
Sklandė gandai, kad būtent tie mokslininkai sukūrė ir gamina gyvybės eliksyrą, kurį vartoja patys aukščiausi SSRS šulai. Ir nors tas gyvybės eliksyras nepadaro žmonių nemirtingais, jis sugeba netgi beviltiškų karšenų gyvenimą pratęsti dešimtmečiu ar dviem. Leonidas Brežnevas esą gyvenęs būtent dėl to, kad vartojo kažkokius toje įmonėje sukurtus interferono prepratus, todėl gyvu buvo netgi tada, kai jo veidą išmušusios lavondėmės buvo įžiūrimos jau netgi TV ekrane, netgi nepaisant storo sluoksnio grimo, kuriuo tas lavondėmes TV darbuotojai bandydavo užmaskuoti. Būtent dėl to jokie KGB veikėjai nedrįso šių mokslininkų judinti.
Gerokai vėliau paaiškėjo, kad išties tai tie eliksyrai gal ir nelabai pratęsdavo gyvenimo, bet kažkurie tyrimai išties bandymuose pristabdydavo vėžį ar kažkurias kitas ligas. Visgi svarbiausia to instituto veikla buvo kiek kitokia. Tokia, kad netgi instituto vadovai nelabai žinojo, kam jie išties yra skirti. Nujautė tiktai, kad užsiima kažkuo labai ypatingu ir nelabai aiškiu, apie ką jiems patiems geriau per daug nežinoti. Juoba kad matyt visi buvo girdėję keistų gandų apie dar kelias Lietuvoje veikusias panašaus paslaptingumo, kad ir mažesnes įstaigas.
Nuo tų laikų praėjo jau keli dešimtmečiai, tačiau Lietuvoje mažai kas tyrinėjo tas istorijas. O jos įdomios. Nuo tų istorijų prasidėjo viena iš moklso sričių, kur Lietuva dabar yra viena iš pajėgiausių valstybių pasaulyje – biotechnologijos. Ir jei kadaise apie gyvybės eliksyrus buvo tiktai gandai, dabar mūsų mokslininkų darbai išties padeda išgydyti milijonus žmonių.
Taigi, jūsų dėmesiui tikros mokslininės (dirbančios genų inžinerijoje) straipsnis apie lietuviškų biotechnologijų istoriją.
Nuotraukos – Indrajos Šalaviejūtės. Prierašai po nuotraukomis – mano.
Indraja Šalaviejūtė
„Fermentas“ versus „Ferment“
Kai 1990 metais plačiame poledyniniame Vokės slėnyje už Aukštųjų Panerių stūksantis institutas pasirinko vardą „Fermentas“, veikėjai Maskvoje galėjo šoktelti ant kėdės. 1975 m. Vilniuje įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas priklausė Ministrų Tarybos Vyriausiosios mikrobiologijos pramonės valdybos padaliniui „Biopreparatas“ [1]. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje „Biopreparatas“ apėmė 32–40 objektų, kuriuose dirbo bent 30 000 žmonių [2]. 1973 m. įkurta „civilinė“ struktūra oficialiai buvo skirta vakcinų, biopesticidų, laboratorinės ir medicininės įrangos kūrimui ir gamybai [3]. Didžioji dalis darbuotojų nė nežinojo, jog šios funkcijos yra priedanga svarbiausiajai paskirčiai: biologinio ginklo kūrimui. Programa, skirta kurti prieš žmones nukreiptą naujos kartos biologinį ginklą, turėjo kodinį vardą „Ferment“ [2].
1990-aisiais Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos „Fermentas“ turėjo nuosavų tikslų, siekių ir rūpesčių, nebeturinčių nieko bendro su yrančios Sąjungos „Biopreparato“ įsibėgėjančiomis bėdomis. Aukštos kokybės molekulinius įrankius genų inžinerijai kuriančio instituto laukė iššūkis: išeiti į Vakarų rinką ir išsilaikyti bei dar geriau įsitvirtinti pasauliniame moksle. Šiame kelyje bet kokios sąsajos ir asociacijos su sovietiniu palikimu buvo tiktai kliūtis [4]. Todėl nekeista, jog kruopščiai aprašytose Lietuvos – aukštųjų biotechnologijų šalies ištakų istorijose [1, 4] vardijami įvykiai ir pavadinimai, tačiau maža platesnio konteksto. Tuo tarpu intriguojančiuose asmeniškuose [3] ar tiriamuosiuose [2] pasakojimuose apie sovietinę biologinio ginklo programą minimi ir Vilnius, ir Lietuva. Keturiasdešimt penkerių ar trisdešimties metų praeitis yra istorija, nebe įvaizdis. Tikra sėkmės istorija ryškiau nutapytame fone išsiskirs dar geriau. Tad ką galime rasti, perskaitę ir sulyginę prieinamus tekstus?
