Praėjo savaitė po mano didžiausio gyvenime nuotykio. Jau galima sakyti, jog emocijos nuslūgo, kad Agnė apsiramino ir nebepsichuoja, dėl to, kas įvyko praėjusį trečiadienį. O vat ir ne. Nė velnio. […]
Vaikystės takais ir nauji atradimai
Kaip savaitgalis, taip kelionė. Ir mes vėl keliaujame į Žemaitiją. Tie žemaičiai tiek turi daug gražių dalykų… Pirmasis mūsų taškas Pavandenė. Mama visai netyčia sužinojo kada bus mišios, tai buvome […]
Iš kur atsirado semiotika
Aš labai seniai nerašiau apie semiotiką. Ir aš labai nemėgstu durnių. Tiksliau, itin nemėgstu vienos labai specifinės durnių rūšies – tokių, kuriems smegenų trūksta, noro gilintis ir aiškintis – irgi trūksta, bet užtat yra didžiulis perteklius tūpo pasitikėjimo savo durnu „nesupantu, nežinau – vadinasi nesąmonė, kliedesius čia man pasakoja„.
Yra vienas dalykas, kurį aš žmonėse gerbiu ir pats bandau to laikytis – tai noras aiškintis ir sužinoti kuo daugiau. Kai aš rašau kokį nors straipsnį, aš perverčiu bent 10-20 kartų daugiau medžiagos, nei tame straipsnyje būna. Nes reikia suprasti, apie ką rašai. Ir yra vienas dalykas, kurio aš žmonėse visiškai negerbiu – tai savimyliškas nenoras nieko aiškintis ir sužinoti, laikant save savaime tokiu tobulu, kad tiesiog viską žinai.
Durnių būna visokių. Būna ir šiaip nieko nesiaiškinančių, o būna ir tokių, kurie įklimpsta į kažkokią sritį ir nemato jokių dalykų, kurie absoliučiai greta, beveik panosėje. Ir kai kada tokie žmonės irgi elgiasi kaip tie patys durniai, tik dar užtikrinčiau, nes jaučiasi žinantys kažkurią sritį pakankamai gerai, kad visa kita jiems tiesiog neegzistuotų.
O aš vat nežinau, nes gal aš tiesiog neturiu to jausmo, kad aš viską žinau. Aš jaučiuosi nuolat daugybės dalykų nežinantis. Ir dėl to nuolat įtariu, kad kažko nežinodamas, aš kažką praleidžiu ir dėl to aš nuolat kapstausi, vis stengdamasis sužinoti dar daugiau. Ir paskui būna, kad nustembu, kaip, pvz., koks nors matematikas gali nežinoti, kad kompiuteriai, programavimas ir išvis visas IT yra ne kas kita, kaip apčiuopiamą pavidalą įgavusi matematinė metateorija, o pati ta metateorija – tėra tiesiog mokslas apie kalbą, skirtą formulavimui, analizei ir įrodymams. Man tokie momentai būna visiškas wow.
Čia panašiai, kaip būna, lyg kalbėtum su kokiu nors gydytoju ir staiga suprastum, kad tas gydytojas nuoširdžiai nežino apie tai, kad virusai nėra bakterijos. Taip, būna ir tokių atvejų, for real.
Žodžiu, šiandien aš jums tiesiog pasaką paseksiu, apie matematiką, Greimą ir kompiuterius.
Broliai Narutavičiai ir kelionė po Žemaitiją (Plungė, Brėvikiai, Alsėdžiai ir Telšiai)
Tik savaitgalis ir kelionė. Šįkart ji kitokia. Šįkart keliavome filmuoti apie brolius Narutavičius. Jau minėjau apie juos vasario mėnesį, kai irgi filmavome šiek tiek. 8 val pajudėjome iš Šiaulių. Pirmas […]
Labą dieną, VLKK kabutės
Aš kažkada jau rašiau apie kabutes, su kuriomis VLKK bei kitiems kalbainiams yra gilios problemos. Tokios gilios, kad jie nei nesupranta, ką jie ten daro. Problema čia labai paprasta – jie tiesiog nesupranta, kas ta gramatika ir kam išvis tos gramatikos reikia. Iš to kyla prisirišimai prie kokių nors visiškai jokio lietuviškumo neturinčių menamai lietuviškų kabučių, kurių skirtumo anie net nesupranta.
Su kabutėmis bendru atveju yra labai paprasta: bazinė kabučių funkcija yra teksto išskyrimui, nurodant, kad jose patalpintas tekstas nėra pagrindinio teksto gramatinė dalis. Kitaip tariant, mes galime turėti tekstą „labas, bezdaliukai“, o tas tekstas bus kabutėmis išskirtas iš einamojo tam, kad būtų parodyta, jog kabutėse esantis tekstas nėra gramatinė einamojo teksto dalis.
Skaičių ir raidžių stotys, UVB-76
Jei jau pradėjom apie visokias radijo ryšių mistikas, tai užkabinkim ir dar vieną temą – skaičių stotis. Jas irgi yra tekę girdėti tiems, kas senais laikais daug klausydavosi visokių radijo stočių iš užsienio, tais pačiais VEF imtuvais. Nemažai tokių stočių dirba iki šiol, ir iki šiol įvairių pasaulio šalių radijo mėgėjai bando išsiaiškinti, kur tos stotys yra ir ką jos išvis transliuoja.
Kartais, beieškant Amerikos Balso, Laisvės Radijo ar dar kokios nors stoties, imdavai ir užtaikydavai ant kokio nors keisto kanalo, kuris, pavyzdžiui, kažkodėl diktuoja kažkokius skaičius ar raides NATO 26 raidžių abėcėlėje. Būdavo keista. Kiek dažniau gaudavosi aptikti keistas transliacijas, kur eidavo Morzės abėcėlė. Nieko rišlaus iš tų transliacijų išgauti nepavykdavo, ir likdavo tik persukti imtuvą kur toliau ir susirasti kažką įdomesnio.
Kolektorių remontas
Gegužę ar tai birželį kaimynas pranešė, jog varva/bėga vanduo iš kolektoriaus spintos jo aukšte. Perdaviau problemą mūsų šilumos ūkio priežiūrą teikiančiai įmonei UAB “Termofikatas”. Atvykęs “Termofikatas” atstovas (Marius) pranešė, jog karšto vandens kolektorių reikia keisti. Marius taip pat nutarė pereiti … Continue reading →
Truputis apie nematomų lėktuvų nematomumą
Viena iš sričių, kur yra begalės fantazijų – tai visokie nematomi lėktuvai. Kai kas įsivaizduoja, kad jie netgi vizualiai būna nematomi (tokių įsivaizdavimų itin neretai pasitaikydavo prieš porą dešimtmečių), o įsivaizdavimas, kad jie visiškai nematomi radarams – išvis įprastas. Taigi, pradėkime nuo to, kad visiškai nematomų lėktuvų nebuvo, nėra ir nebus. Visas nematomumas yra sąlyginis.
Kalbant ypatingai supaprastintai, nematomą lėktuvą geriausia įsivaizduoti kaip veidrodį: sakykim, jūs kažkur pakabinate veidrodį. Veidrodį jūs matote? Lyg ir matote. O dabar įsivaizduokite, kad veidrodį pakabinote dangaus fone. Matote jį? Irgi lyg ir matote. O dabar įsivaizduokite, kad tą veidrodį pasukote taip, kad jame jums atsispindėtų dangus. Matote jį? Gal ir matote, o gal ir nelabai, ypač jei atsispindi panašus dangaus lopas, kaip ir tas, kuris aplink veidrodį. Ir ypač jei tas veidrodis gana toli nuo jūsų, ir todėl negalite įžiūrėti jo kraštų.
Būtent atspindėjimas tinkamomis kryptimis – tai ir yra esminis metodas, dėl kurio nematomi lėktuvai pasidaro nematomais radarams. Tik tiek, kad visas dangus radarui yra tiesiog tuščias, o lėktuvo forma signalą atspindi taip, kad į radarą jis negrįžtų.
MiG-25 fokusai
Vienas iš sunkiausiai suvokiamų šiais laikais dalykų – tai, kiek mažai reiškė žmogus Sovietų Sąjungoje. Viešoje propagandoje SSRS nuolat kalbėdavo apie rūpestį ir taip toliau, bet šiaip jau buvo tokia sąvoka – „raschodnaja jedinica“. Neversiu jos. Tiesiog neversiu ir viskas. Kas prisimins, tie prisimins, o kas neprisimins – tai ir nereikia.
Gana ryškiu ir Vakarus tiesiog šokiravusiu SSRS vadovybės požiūrio pavyzdžiu tapo MiG-25 naikintuvas, kurį 1976 metais nuvarė SSRS lakūnas Viktor Belenko. Amerikiečiai kaip reikiant tą lėktuvą ištyrinėjo – štai tada juos ir ištiko lengvas šokas. Paskui tas lengvas šokas buvo transliuojamas per Amerikos Balsą, o po kiek laiko sovietiniai karininkai ėmė atsisakinėti šitais naikintuvais skraidyti.
Žemaitijos grožiai
Be kelionių – negyvenimas, tad kai tik galime, keliaujame. Šįkart keliavome į Žemaitiją. Norėjosi pamatyti bažnyčias, Šatrijos kalną, Biržuvėnų dvarą ir dar ką nors gražaus. Kelionę pradėjome nuo Kaunatavos, kur […]
