Skip to content

Nauja plagijavimo tikrinimo sistema Plagiatas.lt

2019 m. startavo nauja lietuviška plagiato tirkinimo sistema Plagiatas.lt Ši plagiato tikrinimo sistema sukurta Lietuvos akademinei bendruomenei. Studentams, dėstytojams ir aukštosioms mokykloms. Sukurta lietuvių kalbos dokumentų tikrinimui, tačiau puikiai (kaip […]

10.Apie potvynį…

Ar kada nors matėte moliu ir dumblu padengtą miestą? Išgriuvusiomis sienomis, suardytomis gatvėmis, išvirtusiomis tvoromis, į didžiules krūvas sukrautais permirkusiais, molyje paskendusiais baldais, išvartytais automobiliais, konteineriais, apgriuvusiais žmonių namais ir […]

9.Apie savęs paieškas…

Pasaulis pilnas įdomių žmonių. Ir jie tokie įvairūs – mėgsta skirtingus dalykus, kažką išmano, kažkuo domisi, kažkuo užsiima, kažkur kažkaip save realizuoja, išbando, pasineria, atsijungia, mėgaujasi, nuveikia ir retkarčiais sugrįžta […]

Andrzej Sapkowski „Raganiaus“ ciklo knygos

Kadangi žmonės vis atranda šį autorių ir knygas, ar per pažįstamus, ar žaisdami žaidimus, ar, neabejotina, dar daugiau atras pasirodžius „Netflix“ serialui „The Witcher“, labai dažnas klausimas: tai KOKIA ciklo […]

Lėtinis darbuotojų perdegimas

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Kartais atrodo, kad perdegusį darbuotoją taip pat lengva pakeisti, kaip ir kokią lemputę. Deja, taip nėra. Jei darbuotojai perdega – reiškia, kad jūs prarandate daugiau pinigų, nei įsivaizduojate.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Continue reading

susipazinkime-as dilgele

As- dilgele: ne ta- jauna ir sviezia- kuri, pavasari kiekviename uzkampyje sudygsta. As-daugiau, nei puse amziaus nugyvenusi, skaudziai „kandanti“ dilgele. Todel tuos, kurie yra aptupe delfi.lt ir lrytas.lt, kurie ten […]

Dalykai, kurie…

Dalykai, kurie džiugina: 1. Pjauti žolę, o po to užuosti jos kvapą ir vaikščioti basomis po ją; 2. Atsibusti ryte ir suprasti, kad šiandien bus geresnė diena nei buvo; 3. […]

Vergovė, žaidimų teorija ir normatyvai

Neseniai vienoje diskusijoje supratau, kad kai kurie dalykai, kurie dirbantiems vadyboje atrodo tiesiog savaime aiškūs, kitiems visiškai nesuprantami. Normatyvų žala – vienas iš tokių atvejų. Man ar kolegoms žodis „normatyvas“ skamba panašiai, kaip gydytojui skamba „urinoterapija“, bet štai kažkam kitam ir urinoterapija, ir normatyvai gali atrodyti visia geru, naudingu dalyku, padedančiu nuo kokių nors ligų.

Kai kas nors naudoja normatyvus, tai sako, kad didelis, kietas ir panašiai. O pasižiūrėjus į realybę, pasimato, kad įvedus normatyvus, grafikas žemyn nuėjo ir jau netgi ne kabo, o išvis nupuvo ir nukrito.

Normatyvų žalą kadaise atskleidė dar Adam Smith, kalbėdamas apie vergovės neefektyvumą. Adam Smith buvo tas pats XVIII amžiaus ekonomistas, kuris buvo ir pirmu ekonomistu pasaulyje bendrai, padėjusiu visus pagrindus šitam mokslui. Adam Smith įtaka buvo tokia didelė, kad visa pasaulio ekonomika dabar jau gali būti skirstoma į du periodus: iki Adam Smith ir po jo. Iki jo buvo pilna žmonių, kurie galvojo, kad vergovė ar baudžiava gali būti kaip nors efektyvi. O po jo visi pamatė, kad ilgainiui visada laimi tie, kas turi laisvą rinką, laisvus žmones ir laisvą ekonomiką. Pasaulis tada link to ir pasuko – ilgainiui visur laisvoji rinka ir ėmė dominuoti.

Taigi, vienas iš esminių dalykų, ką įvardino Adam Smith, buvo vergovės neefektyvumas. Ši sistema, jo teigimu, buvo pati neefektyviausia iš visų, kokios tik gali egzistuoti. O priežastis buvo labai paprasta: vergas visada suinteresuotas dirbti tiktai kuo mažiau ir prasčiau, nes jis negali spręsti, ką ir kiek jam dirbti. Jis tik gali būti vergu. Taigi, vergas visada ir mažina savo darbo kiekį, bet kokiais įmanomais būdais. Atitinkamai, vergovėje darbo našumas būna kraštutinai žemas.

Sudėtingiausias dalykas su vergove yra toks: jei esame vergvaldžiais, mums visus vergus reikia valdyti. Jie negali spręsti už save, todėl mes viską turime už juos nuspręsti. Pasakyti, ką, kur, kiek jie turi dirbti. Ir tada dar priversti juos dirbti. O vergai to darbo vis bandys išvengti, todėl vergvaldys vis kažkaip turės tuos vergus pergudrauti.

Iš to seka, kad vergovė nėra vien tik šiaip kažkoks žmonių laisvės atėmimas – išvystyta vergovė yra dar ir gana kompleksiška vadybos metodologija, kuri yra katastrofiškai žemo efektyvumo, bet kartu pakankamai sudėtinga. Ta vadybos metodologija paprastai vadinama tiesiog normatyvais arba normatyvine sistema. Jos esmė – viskam sukurti normas – kiek darbų žmogus turi padaryti per dieną, kiek vienas darbas turi užimti laiko ir taip toliau.

Iš esmės vergovinė darbo sistema buvo ir baudžiava – ilgiausiai ją išlaikiusi Rusijos imperija tapo Europos subine – ekonomika atsiliko nuo pasaulio tiek, kad tai valstybei teliko žlugti. Paskui vergovinę sistemą dar pabandė ir sovietai, vergovę diegę lageriuose. Kadangi lageriuose niekas nenorėdavo dirbti, tai visiems būdavo nustatomos išdirbio normos, o kas jų nepadarydavo – negaudavo valgyt. Dar didesnės, strateginės normos būdavo nustatomos ir ištisiems lageriams, kolchozams ar gamykloms. Tai vadinosi metiniai ir penkmečių planai. Taip sakant, strateginiai normatyvai, neturintys nieko bendra su normaliu planavimu.

Kuo baigėsi SSRS – visi žinom. Į pabaigą SSRS gyventojas uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Juodojoje rinkoje už tuos pinigus toksai žmogus galėjo nusipirkti 5-10 dolerių. Štai ir viskas. Normatyvinė ekonomika visame gražume.

Kita vertus, klausimas apie vergovinę sistemą nėra toksai jau paprastas: daugelis SSRS gyvenusių galvoja, kad jie nevergavo. O daugelis gyvenančių laisvoje rinkoje, įsivaizduoja, kad jie vergauja kokiam nors darbdaviui. Vergovė išties nėra vien kokios nors grandinės – vergovinė santvarka visada būna gana kompleksiška. Vergoviškumo lygis visada gali būti nustatomas būtent pagal tai, kiek smarkiai valdyme naudojami normatyvai.

Šiandien straipsnis bus apie blogį. Ne apie tai, kaip daryti gerai (protingas planavimas, tikslai, į klientą subordinuoti rodikliai, paslaugų pateikiamumas, etc.), o apie tai, kas būna, kai būna taikoma bloga praktika. Ir apie tai, kokia viena iš blogiausių praktikų – valdymas pagal normatyvus.

Continue reading

Uosialapis klevas – didžiausia Lietuvos piktžolė

Neretai, stebint diskusijas apie medžių ir parkų išsaugojimą, galima pamatyti tipinę istoriją: ateina koks nors žmogus į Facebook grupę ir įmeta nuotrauką su nupjautu uosialapiu klevu. Ir prirašo ką nors apie medžių genocidą ar dar kokias nors nesąmones. Paskui, aišku, eilinį kartą užverda ginčai apie tai, ar reikia tuos uosialapius saugoti.

Uosialapį klevą lengviausia atpažinti iš specifinių jo lapų. Kita vertus, net jei lapai ir nesimato, galima jį atpažinti iš kreivų šleivų kamienų. Paprastai kamienų būna kokie 3-5, išaugę skirtingais kampais, einantys palei žemę. Šitas medis išvis nesugeba augti kaip medis ar krūmas – jis auga kaip brūzgynas.

Deja, žmonės apie uosialapius (lot. Acer negundo) žino labai mažai. O žinoti verta – nes tai yra medis, kuris imituoja normalius medžius, bet išties tuos normalius medžius ir išnaikina. Augalų, kurie atlaikytų uosialapių įsiveržimą – beveik nėra. Gal nebent kokie nors sosnovskio barščiai greičiau auga ir labiau kitus augalus nustelbia, bet ilgainiui net ir tie nunyksta, susidūrę su uosialapiais.

Taip, jūs teisingai supratote – uosialapiai sugeba nustelbti netgi sosnovskio barštį. Kaip invazinė rūšis, uosialapiai klevai už tuos barščius yra agresyvesni ir labiau kenkiantys aplinkinėms augalų rūšims.

Nedaugelis susimąsto, kodėl nuo 2017 metų nereikia jokių leidimų uosialapių klevų kirtimui. Tai čia paskaitysite ir suprasite.

Continue reading

„Jelgava ’94“: latvių nebemetalisto memuarai

Užaugo milenialsų (ir xenialsų) karta – tų, kurie gimė 1980s. Užaugo ir apsivaikavo. O tai reiškia, kad jau netrukus reikės savo vaikams apie savo jaunystę dūsaujant pasakoti. O tai reiškia, kad pasikrapštyti plinkančią ir žylančią makaulę teks, nes prisiminti tą jaunystę reiks. O tai reiškia, kad visiškai logiška, jog dabar kyla knygų apie 1980s-2000s laikus bumas.

Jānis Joņevs – Jelgava ’94.

Turim khultinę „Pietinia kronikas“. Turime „Gertrūdą“ (ne knyga, o komiksas, ir IMO nelabai kažką). Turime „KGB vaikus“ (tik nelabai man ten apie laikus). Turime „Kai aš buvau malalietka“ (dar neskaičiau). Turime siauruose ratuose plačiai žinomus „Stabmeldžio memuarus“. Ir va, pasirodo, yra latviška „Jelgava ‘94“. Katra iš esmės yra labai geras „Pietinia kronikų“ ir „Stabmeldžio memuarų“ kokteilis: apie 199x-uosius ir apie undergroundinę kultūrą. Tiesa, latvišką – bet realiai ji, panašu, nuo lietuviškosios nelabai ir skyrėsi. Beje, „Jelgavoje“ minimi ir NAHASH, ir POCCOLUS. Ir šiaip, viename epizode lietuviai šmėkšteli.

Lydinys

Bandžiau ieškoti internete kokių subjektyvesnių „Jelgavos“ apžvalgų lietuvių kalba (juk žinia, kad knygų apžvalgos geriausios yra būtent subjektyvios) – bet neradau. Na taip, sritis gal kiek iš pirmo žvilgsnio siauroka – ne visiems gi „De Mysteriis Dom Sathanas“ ar MY DYING BRIDE rezonansą kelia – bet iš tiesų knyga pakankamai plati.

Kaip sakiau, man tai panašiausia į „Pietinia kronikų“ ir „Stabmeldžio memuarų“ lydinį. Kas neskaitė nė vienos – pirmoji yra plataus kampo 90s apžvalga ir paauglio gyvenimas tais laukiniais laikais, perteiktas per šiaulietišką prizmę, antroji – tokie teleobjektyvu prišaudyti epizodai iš tų pačių 90s ir 2000s, tik per (daugiausia) Lietuvos undergroundo/metalo prizmę.

O va „Jelgava“ yra 90s latvių paauglio gyvenimas to laikmečio latviškame (nors iš tiesų bendrame posovietiniame baltiškame) undergrounde. Beje, dar vienas panašumas su „Pietinia kronikomis“ – Jelgava ir Šiauliai yra ganėtinai panašūs, pagal demografiją. Taip, Šiauliuose gyventojų beveik dvigubai daugiau, bet turint omeny bendras šalių populiacijas, jei Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, tai Jelgava – penktas pagal dydį Latvijos. Tas ant to.

Continue reading

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos