Skip to content

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė

„Mano vardas Eskedar, esu būsima Lietuvė. Man teko laukti 11 metų, kad galėčiau laikyti Lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminą. Nesiskundžiu, man Lietuvoje gera. Susiduriu su daugybe iššūkių, bet nieko už tai nekaltinu. Nei valdžios, nei likimo, nei blogo oro.

NORIU BŪTI ATVIRAS

Norėčiau, kad tai būtų melas. Kad tai, kas įvyko šįryt, nebūtų vykę. Ją sutikau vieną paskutinių rugpjūčio vakarų – pažaisti šachmatų partiją, nes tokiais senai nežaidžiau. Žodis, prisilietimas, žvilgsnis, kvietimas […]

Vilniaus miesto tarybos balsavimai 2017-2018. Schema #54

Paskutinį kartą panašią diagramą paišiau 2017 balandį. Šios diagramos parodo kokios Vilniaus miesto taryboje yra koalicijos: kas priima sprendimus, o kas trukdo juos priimti (arba siūlo alternatyvius sprendimus).

Manau, jog tai padeda išskaidrinti politikus, t.y. jeigu jie sako, kad yra vienoje koalicijoje, bet balsuoja kažkaip kitaip – reiškia, jie ne toje koalicijoje, kurioje deklaruoja esantys.

Šios diagramos būtų geresnės ir tikslesnės, jeigu jas paišytumėm kokių nors rezonansinių balsavimų atžvilgiu. Arba, jeigu kas nors išanalizuotų klausimus semantiškai ir galėtų juos surūšiuoti pvz. pagal ideologijas ar pagal kitas vertybes – šios diagramos parodytų tarybos narių poliarizacijas tais požiūriais. Bet aš neturiu tiek kantrybės ar laiko, kad galėčiau visus klausimus išanalizuoti semantiškai. Nebent atsirastų savanorių 🙂 Duomenys Github’e.

Continue reading

Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės reitingavimas. Schema #53

Praėjo keletas dienų/mėnesių nuo paskutinio mano post’o į čia. Mokausi dirbti Agile’u, taikome SAFe’ą, tai laiko mažai labai lieka laisvo, o jei lieka, tai nesinori į ekraną žiūrėti (o pažiūrėjus JIRA akyse stovi).

Su sąlyga, kad dabar esu trumpose atostogose – laiko atsirado ir blogui.

O nuo paskutinio mano įrašo čia įvyko įdomių dalykų. LRLS Vilniaus skyrius, nusprendęs į savivaldybių rinkimus eiti komitetu, sukėlė sąmyšį partijos valdžioje. Partijos valdžia nutarė, jog geriau praras dabartinį Vilniaus skyrių, nei leis tokią šventvagystę.

Kiek žinau, visa liberalų Vilniaus savivaldybės frakcija išėjome iš partijos ir dabar esame „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės“ komiteto nariais. Aš dar tuo pačiu pasiprašiau pas Aušrinę į partiją, kuri yra dabar, jei suprantu teisingai, steigiama. Na, o LRLS, mano galva, liko instituciniai fanai-idealistai ir kitokie žmonės, kuriuos aš mažiau pažįstu. Bet čia aš ne apie juos. Aš apie mus, apie „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės„.

Continue reading

Naktis, pakeitusi mano gyvenimą

Šį tekstą parašė vienas senas mano draugas. Senas, seniai nematytas, nuostabus ir talentingas žmogus. Tą naktį, Sausio 13, jis buvo prie bokšto. Anuomet aš jo nepažinojau – buvau kažkiek vyresnis, stovėjau tą naktį prie Vyriausybės. O jis kažkur ten, prie Bokšto. O dar paskui mes susipažinome, buvome daug metų pažįstamais ir kažkaip nei negalvojom apie tai, kas buvo anuomet, Sausio 13. Neseniai tik apie tai pakalbėjome.

Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis - kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas - kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.
Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis – kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas – kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Tuose įvykiuose Laisvę gynė daugybė tūkstančių žmonių – neįmanoma visų suskaičiuoti. Tiesiog žmonės eidavo. Eidavo paprastai – suprasdami, kad gali žūti ir supradami, kad tas sovietinis režimas yra toks klaikus, kad dėl Laisvės verta rizikuoti savo gyvybe. Verta, nes komunistinis režimas toks baisus, kad to negalima pavadinti gyvenimu.

Taip ir ėjo žmonės budėti. Daug tūkstančių. Nežinau, kiek žmonių išvis budėjo per tuos įvykius ir po jų. Vieni ateidavo dienomis, kiti – naktimis. Daugelis atvažiuodavo kuriam laikui pabudėti iš kitų miestų, miestelių, kaimų. Tur būt dešimtys tūkstančių, o gal ir daugiau, gal ir šimtatūkstantinis kiekis. Labai daug.

Paskui mes laimėjome, tiesiog laimėjome. SSRS subyrėjo, įvykiai baigėsi. Ir dabar kažkodėl nenorim to prisiminti. Kai kas iš mano pažįstamų psichologų sako, kad visi, kas budėjo anomis dienomis, pergyveno realią grėsmę savo gyvybėms, o tai reiškia, kad pas visus PTSD, kaip būna pas mūšiuose dalyvavusius karius – iš to ir užsisklendimas, ir nenoras kalbėti, ir nenoras prisiminti. Gal dėl to Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis – tiesiog kažkaip sunku, vat ir viskas.

Aš kartais parašau apie anas dienas, bet kaskart tenka peržengti kažkokią ribą. Ir mano draugas, parašęs apie savo naktį prie Bokšto, prašė, kad nerašyčiau jo vardo ir pavardės. Gal tai tiesiog pernelyg asmeniška. Paskaitykite – tai tiesiog taip, kaip ir vyko.

Išties mums reikia apie tai kalbėti. Kol mes tylime – visokie komunistai pasakoja, kaip tie, kas gynė Laisvę, patys naikino save. Šaudė į save nuo stogų, traiškė save tankais ir taip toliau. Kol mes tylime, tokie atmatos pila ant mūsų purvą. Todėl netylėkim. Kalbėkime apie tai.

Continue reading

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos